Sausio 22–28 dienomis „Šilo“ progimnazijos mokinės Vesta Tamulevičiūtė, Jovilė Šniokaitė, Emilė Sedleckaitė ir Luknė Rastauskaitė, lydimos progimnazijos direktoriaus Dariaus Kaplūno, projekto koordinatorės Almos Kubrakovienės ir mokytojos Laimutės Nazimovienės, vyko į projekto partnerių finalinį susitikimą, kurį organizavo projektą koordinuojantis Prancūzijos Gvianos Concorde Maurice Dumesnil koledžas. Projekto dalyviai susitiko jau trečią kartą: 2022 metų pavasarį dalyvavo susitikime Portugalijoje, rudenį priėmėme svečius Lietuvoje.
Prancūzijos Gviana – Prancūzijos užjūrio regionas Pietų Amerikoje, tarp Karibų jūros, Brazilijos ir Surinamo. Tai – didžiausia ES dalis, esanti ne Europos teritorijoje ir ne saloje. Regiono sostinė – Kajenas. Valstybinė kalba – prancūzų. Pinigai – eurai. Gyventojų visame regione – apie 300 000.
Kelionė tolima, tad buvo neramu, ar lengva bus adaptuotis prie visiškai kitokio klimato, ar nebus sunku įveikti tolimą skrydį. Bet tai neišgąsdino nei vaikų, nei jų tėvelių, nei mokytojų. Noras pamatyti šią tolimą šalį ir susitikti projekto draugus nugalėjo visas baimes. Nuvykę įsitikinome, kad nerimauta be reikalo. Ir klimatas, ir skrydis nesukėlė jokių problemų. Visą savaitę mus lepino saulė ir 27–28 laipsnių šiluma. Nebuvo ir žadėto gausaus lietus bei uodų.
Šio projekto susitikimui buvo skirta daug dėmesio. Dvi radijo stotys skyrė tiesioginius valandos trukmės eterius, regiono televizija mus filmavo ir kalbino išvykų pas vietinius fermerius metu. Sukurtą reportažą rodė informacinių žinių laidoje. Teritorijos prezidentas suteikė savo rezidenciją mūsų atsisveikinimo vakarui ir pats dalyvavo nuo pradžių iki pat pabaigos. Toks dėmesys mus nuteikė gerai, supratome, kad mūsų veikla yra svarbi tarptautiniu mastu, o projekto tikslai atspindi tai, kas yra svarbu šiuolaikiniame pasaulyje: gamtos išsaugojimas, sveika mityba, šiuolaikinės technologijos ir kultūrinis bendradarbiavimas.
Susitikimo metu mums buvo surengta daug pažintinių išvykų. Tik atvykę, sekmadienį, keliavome į Kajeno centrą, kur stebėjome karnavalo eisenas. Šis karnavalas vyksta visą sausio mėnesį. Labai džiaugėmės galėję pamatyti nors mažą šios šventės dalį.
Pirmadienis buvo skirtas susipažinti su teritorijos žemės ūkiu. Mus maloniai priėmė vienintelė regione valstybinė Matiti žemės ūkio mokykla, kuri ruošia specialistus visai teritorijai.
Po pietų lankėmės buvusios manekenės Sherley Jean-Charles ūkyje. Baigusi manekenės karjerą, Sherley nusprendė visiškai pakeisti savo gyvenimą ir, sugrįžusi į tėvų žemę, įkūrė ekologinį ūkį. Įgiję naujų žinių ir pasivaišinę ekologiškais produktais, tęsėme savo kelionę. Kita ferma, kurioje lankėmės, buvo RINGET ūkis, turintis 200 hektarų žemės. Čia mus nustebino didžiulės laisvai auginamų vištų fermos, 3 metrų ilgio žuvys tvenkiniuose ir savanoje auginamos karvės, besiganančios kartu su laukinėmis kapibaromis.
Antradienis buvo skirtas susipažinti su Europos kosmoso tyrimo ir technologijų centru, esančio šalia Kuru miesto. Pramonė ir žemės ūkis Prancūzijos Gvianoje yra silpnai išvystyti. Net 25 % BVP sudaro pelnas, gaunamas iš šio centro. Turėjome galimybę pamatyti, iš kur paleidžiamos raketos, pabendrauti su čia dirbančiais žmonėmis.
Po pietų keliavome į zoologijos sodą, kuriame saugomi 75 rūšių gyvūnai. Ten stebėjome krokodilus, anakondas, beždžiones ir daug kitų Amazonės regiono gyvūnų.
Trečiadienis buvo skirtas Kajeno miestui. Lankėmės turguje, muziejuose, važiavome traukiniu, klausėmės miesto istorijos. Prancūzijos Gvianos teritorijoje gyveno įvairios indėnų gentys: karibai, aravakai, galibi, vajampi ir kt. 1498 m. Gvianos krantus priplaukė Kristupas Kolumbas ir pavadino „Parijų žeme“. XVII a. pradžioje čia bandė įsitvirtinti olandai ir prancūzai, tačiau juos pasitiko labai nesvetinga gamta ir indėnų pasipriešinimas. 1643 m. prancūzams pavyko įkurti Kajeno gyvenvietę, o vėliau – ir Sinamario miestą. 1667 m. į Gvianą pretenzijas pareiškė Didžioji Britanija, bet pagal netrukus pasirašytą Bredos sutartį, teritorija liko Prancūzijai. 1676 m. Gvianą laikinai okupavo olandai. Nuo 1641 m. iki pat 1951 m. kai kurios Prancūzijos Gvianos salos (pvz. Velnio sala) buvo paverstos kalėjimais ir trėmimų vietomis.
1848 metais, kai buvo panaikinta vergovė, Kajeno mieste buvo 25 000 vergų. Obeliskai su visų jų pavardėmis, amžiumi ir kilmės šalimis iki šiol saugomi Kajeno botanikos sode, kuriame lankėmės dienos pabaigoje.
Ketvirtadienio ryte pagaliau nuvykome į mūsų partnerių mokyklą, kurioje jau laukė nuostabus priėmimas. Į jį atvyko dauguma svarbiausių miesto vadovų, švietimo skyriaus darbuotojų. Po oficialių kalbų apžiūrėjome mokykloje pagal mūsų vykdomą projektą įkurtą daržą, vištidę. Pristatėme savo šalis, savo atliktus projektinius darbus.
Mokykla labai didelė, joje mokosi 1 200 mokinių. Dirba beveik 100 mokytojų. Šeimininkai aprodė mokyklos patalpas, papasakojo, kaip sekasi įveikti iškilusius iššūkius, kurių tikrai netrūksta. Į šalį nelegaliai atvyksta daug pabėgėlių iš Surinamo, Brazilijos. Pagal Prancūzijos įstatymus nelegaliai į šalį atvykę žmonės nėra išsiunčiami atgal. Jie lieka gyventi ir, jei neįrodo, kad yra politiniu ar religiniu pagrindu persekiojami, jiems nesuteikiamas pabėgėlio statusas, neišduodami dokumentai. Tačiau vaikai privalo eiti į mokyklą. Tokių vaikų mokykloje yra labai daug. Dauguma jų nemoka kalbėti prancūziškai. Mūsų mokiniai turėjo galimybę dalyvauti pamokoje kartu su mokiniais, kurie buvo mokomi prancūzų kalbos. Mokyklos pastatai nėra išpuoselėti, nėra gėlių, mažai baldų, skaitmeninių technologijų. Bet mokiniai laikosi taisyklių, visi dėvi mokyklines uniformsa, ypač gerai organizuotas įtraukusis ugdymas. Mokytojų atlyginimai siekia 2 500–3 500 eurų į rankas. Mokinių elgesio, uniformų dėvėjimo, pamokų praleidimų ir kitais dalykais rūpinasi specialiai tam samdomi prižiūrėtojai.
Penktadienis taip pat buvo skirtas projekto veikloms mokykloje. Mokiniai tęsė ketvirtadienio pradėtus darbus. Vakare mūsų laukė Gala vakaras prezidento rezidencijoje. Nuostabus kreolų tautinių šokių ir dainų vakaras. Savo tautinius šokius pristatėme ir mes, lietuviai ir portugalai.
Šis susitikimas suteikė galimybę pažinti dar vieną nuostabų mūsų planetos kampelį ir leido įsitikinti, kad nesvarbu kuriame žemyne gyvename, kokia kalba kalbame, kokios spalvos yra mūsų oda, visi esame panašūs ir visų mūsų namai yra Žemė. Visi maitinamės tuo, ką ji sukūrė, tik reikia tinkamai tuo naudotis. Patirti įspūdžiai, žmonių nuoširdumas įkvepia naujiems darbams. Tikimės, kad pavyks pratęsti bendradarbiavimą su šio egzotiško krašto mokykla.
Alma Kubrakovienė
